Ateis eilė mūsų partizanams

Linas Karpavičius

Po K. Škirpos, J. Noreikos ir A. Smetonos ateis eilė mūsų partizanams.

Tai jau nebejuokinga. Nejuokinga, kai šalyje po 33 nepriklausomybės metų kyla ginčai dėl istorinių įvykių ir asmenybių traktavimo. Nenuostabu, kad mūsų istoriją vagia kas netingi, pavyzdžiui lenkai, rusai ir baltarusiai (litvinai). Bešeimininkis daiktas greitai įgyja kitą šeimininką.

Ir tai nėra pirmas nesutarimas. Jau senai istorijos mokslu besidominčioje bendruomenėje kildavo nusistebėjimo bangos. Tai koks nors „garbus“ istorikas pareiškia, kad lietuviai iki Mindaugo su vėzdais lakstė po miškus, tai kokie valdovai buvo neprotingi, jog gynėsi nuo kryžiuočių, nešančių Vakarų civilizaciją, tai Povilas Plechavičius buvo per žiaurus su kitaminčiais (bolševikais), tai Vilnius, pasirodo, buvo ne Lietuvos miestas, tai Antanas Smetona – uzurpatorius ir priedo dar bailys, tai 1941 metų sukilėliai ir jų vadai – naciai ir žydšaudžiai……ir beliko paskutinis barjeras – partizanai.

Paklausai jų ir atrodo, kad nepasisekė mums su Lietuvos istorija. Tiesiog nevykėlių ir nesėkmių istorija. Turėjo mūsų protėviai būti mandagūs ir paslaugūs. Mongolus totorius sutikti su duona ir druska, kryžiuočiams rankas ir kojas bučiuoti, o patiems į vergovę pasiprašyti, P. Plechavičių valdžia turėjo areštuoti ir paskelbti žudiku maniaku, Vilnių kuo greičiau pasiūlyti Baltarusijai, juk nieko jame lietuviško nebuvo ir nėra. A. Smetona, pasak dabartinių „istorikų“, – išvis nesėkmė Lietuvos. Diktatorius, kuris sušaudė keturis „liberalus“ ir lemiamu momentu mus paliko (Kaip ir galėjo A. Smetona kažką pakeisti, kai Ministrų kabinetas nubalsavo nesipriešinti?). Su Birželio sukilėliais jau išsiaiškinta ir jaunajai kartai įdiegtas gėdos jausmas. Džiugu, kad ne visiems.

Nenumaldomai kaulėta neokomunistų ranka artėja prie partizanų. Pirmasis skėlė „ledlaužį“ Marius Ivaškevičius, išleidęs „šedevrą“ „Žali“. Buvau pradėjęs ją skaityti, bet daugiau kaip 20 puslapių neįveikiau. Šlamštas lieka šlamštu. Toliau – gražiau. Jau pasigirsta aimanos, kad būta ir negerų partizanų – suprask, gerų tai jie nelies, o štai blogus reikia išaiškinti. Technologija aiški – atidarinėjami overtono langai laipsniškam Lietuvos partizaninio judėjimo diskreditavimui. Tai tik laiko klausimas.

Tiesiog per visą mūsų istoriją važiuoja neokomunistinis buldozeris. XX amžiaus pradžios tautos šviesuoliai, taip pasišvęsdami žadinę tautą ir sunkiai statę valstybės rūmą, dabar vartosi kapuose. Kartu vartosi ir visi 20 mūsų Signatarų, sunkiose politinėse peripetijose išvedę kraštą į tarptautinio pripažinimo lygį.

Tai buvo kvapą gniaužianti mūsų valstybės šlovės istorija. 22 metai nepriklausomybės, ir kraštas pasikeitė neatpažįstamai. Suklestėjo pramonė, prekyba, žemės ūkis, kultūra, architektūra. Mes dar ir šiandien gyvename tos Lietuvos įtakoje. Žemės reforma buvo įspūdinga. Už jos įgyvendinimą Lietuvos politikai Vakaruose dar ilgai susilaukdavo priekaištų. Bet valstybės vyrų galvose buvo planas, kaip sukurti laisvų ūkininkų sluoksnį, kuris vėliau tapo Lietuvos visuomenės stuburu. Juk tauta į savo rankas gavo gamybos priemones (kas kažkiek išmano politinę ekonomiją, supras, kaip tai svarbu). Taip buvo padaryta pradžia procesui, kurios išdavoje būtų susiformavusi laisvų žmonių visuomenė. Šie žmonės ir jų vaikai davė tai kas dar šiandien mus visus verčia gerbti prieškario laikotarpį ir apie jį kalbėti su pasididžiavimu. Jie sukūrė sėkmės istoriją ir išaugino nepaprastą kartą, kuri kovojo miškuose, iškentė tremtį, lagerius, per didžiausius vargus grįžo į Lietuvą ir užaugino mus. Ir jūs norite pasakyti, kad A. Smetona čia ne prie ko? Sėskite. Už šią neišmoktą istorijos pamoką aš jums rašau riebų dvejetą. Jei A. Smetona ir padarė klaidų, tai tos klaidos neprilygsta tam nuveiktam didžiuliam darbui vardan Lietuvos. Tauta net laikotarpiui suteikė jo vardą – smetoninė Lietuva. Dar visai neseniai žmonės sakydavo, kad prie Smetonos buvo geriau. Jei rankose laikai gerą įrankį, žinojai, kad tai „smetanskas“ daiktas.

Prieškario karta verta atskiro pagerbimo ir paminėjimo. Puikiai žinau, kokio tai buvo sukirpimo žmonės. To meto Rusijos lageriuose karaliavo kriminalinis elementas. Nė vienas politinis kalinys rusas negalėjo jiems pasipriešinti. Sugniuždyti represijų ir teroro, politiniai kaliniai rusai paklusdavo šiems galvažudžiams. Ir tik lietuviai, kartu su ukrainiečiais susivieniję (kaip simboliška), pastatydavo lagerio „vertuchajus“ į vietą. Ir tai nebuvo lengvi pasistumdymai. Po tokių susirėmimų, kurių „nepamatydavo“ lagerio administracija, tikėdamasi lengvos kriminalinių banditų pergalės, ir kuriuose dalyvaudavo šimtai žmonių, likdavo tįsoti keletas lavonų. Tiek vienos, tiek kitos pusės. Tai buvo tikrų vyrų kova. Nenusileisti, nepasiduoti, išlikti laisvam… išlikti laisvam net lageryje.

Mes apginsime Lietuvos istoriją. Tai garbinga, mūsų protėvių krauju ir prakaitu sukurta ir mums perduota, istorija. Mes privalome ją išsaugoti, kad būtume verti jų. Lemtis lėmė ir mūsų kartai išbandymus. Turime juos pasitikti be baimės. Su mumis Dievas.

Parašykite komentarą