Profesorius ima ir nustebina…

Linas Karpavičius

Profesorius Vytautas Radžvilas šiandien nieko nepalieka abejingu. Vieni jo nemėgsta, kiti gaudo kiekvieną jo žodį. Aš šiandien profesorių laikau savo Mokytoju, iš kurio semiuosi išminties ir politikos meno.

Profesorius vykdo beprecedentę misiją šalies politinėje istorijoje – bando išugdyti naują nesusitepusį ir neparsidvusį šalies politinį elitą. Jei ankstesni atsakingos, valstybinės politinės jėgos kūrimo bandymai vykdavo buriantis intelektualams ir žinomiems šalies žmonėms, šiandien tai daroma ir kita kryptimi. Mokomi politikos meno ir ugdomi naujos kartos politikai, neturintys sąsajų su dabartine politine nomenklatūra ir neturintys jokios politinės patirties.

Apie tai ir kalba šiandien profesorius. Skaitau ir suprantu, kad geriau niekas negalėjo pasakyti. Štai ko šiandien reikia šaliai. Tai aristų – drąsių ir pasišventusių žmonių.

Šie žodžiai buvo parašyti lapkričio 29 dieną, pristatant vieną iš a.a. šviesaus atminimo profesoriaus Arvydo Šliogerio straipsnį. Juos visą laiką nešiojausi savo širdyje ir šiandien pateikiu jums:

Šis balsas turėtų ištarti ir priminti jau Platono pasakytą tiesą: kiekviena politinė santvarka įkūnija visuomenėje vyraujantį sielos tipą. Negali būti jokios padoresnės santvarkos ir žmoniškesnio gyvenimo, jeigu yra niekingos tą santvarką kuriančių žmonių sielos. Tomas Akvinietis teigia tą patį: tironija yra Dievo bausmė visuomenei už nuodėmes. Išsakant šią mintį kiek kitokia kalba, jos prasmė būtų tokia: tironija nenukrinta iš dangaus be jokios priežasties, ji yra natūrali ir neišvengiama moraliai ir intelektualiai degradavusios visuomenės lemtis.

Prof. A. Šliogeris kerta be gailesčio, bet tai, ką jis rašo, yra šiurpi tiesa: tauta, kurios „religija“ yra krepšinis, tauta, kuriai ,„krepšinis ir alus“ yra aukščiausia įmanoma „vienybės“ ir „solidarumo“ raiškos forma, tauta, kuri vadovaujasi tik „duonos ir žaidimų“ filosofija — tokia tauta neturi ir negali turėti ateities. Jos ateitis — išnykti po keliasdešimties metų.

Ar įmanoma išvengti horizonte jau aiškiai išnirusios ir virš lietuvių galvų it Damoklo kardas pakibusios lemties, kuri reiškia tik išnykimą? Atrodo, kad straipsnio autorius tuo jau netiki. Kartu tiksliai ir aiškiai nurodo bent teoriškai egzistuojančią viltį. Toji viltis — aristos — geriausiųjų branduolio atgimimas. Tie geriausieji turėtų būti ne tik visiška šiandieninio lovio „elito“, bet ir „paprastais žmonėmis“ apsiskelbusios prastuomenės priešingybė. Jie būtų tai, kas Lietuvoje buvo vadinama šviesuomene — dori, protingi, išsilavinę ir nesavanaudžiai žmonės. Tokie XIX a. pabaigoje prikėlė merdėjusią ir nykusią tautą, o netrukus atkūrė ir Lietuvos valstybę.

Tai suprato nuožmiai šį šviesuomenės sluoksnį naikinę sovietiniai okupantai. Bet visiškai sunaikinti jo nepavyko — o gal veikiau nespėta. Todėl radosi Sąjūdis.

Šių dienų šviesuomenė žlugdoma ir naikinama dar nuožmiau ir efektyviau. Sąmoningai kuriama prof. A. Šliogerio aprašoma visuomenė, kuri, kitaip negu sovietmečio visuomenė, niekina bet kokį moralinį prakilnumą ir nuoširdžiai bjaurisi bet kokiomis išsilavinimo ir mąstymo apraiškomis. Tiesa, kad dar esama tuos sparčiai prarandamus moralinius ir intelektualinius standartus prisimenančių ir jais besivadovaujančių privačiame gyvenime žmonių. Bet dauguma jų neturi vienos iš pamatinių dorybių — drąsos. Jie protingi, sąžiningi, dori, bet tiesiog bailūs.

Ar gali Lietuvoje atgimti Šviesuolis — praktiškai išnykęs laisvo ir oraus žmogaus tipas, kuris būtų proto bei išsilavinimo ir valios bei drąsos lydinys? Tai yra svarbiausias — iš tiesų egzistencinis — lietuvių tautos ir valstybės išlikimo klausimas.

Parašykite komentarą