Jei…, tai

Rasa Čepaitienė

Žinau, nuorodos į religinius tekstus sulauks nedaug populiarumo, bet vakar girdėta Evangelijos ištrauka man netikėtai atvėrė akis į vieną dabartinėje propagandoje dažnai naudojamą triuką.

Buvo minimas Jėzaus krikštas, kuomet iš dangaus pasigirsta balsas: „Štai yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi” (Mt 3, 13-17). Šiuos žodžius nesunku suvokti žmogiškai, juk tie iš mūsų, kurie turi vaikų, taip pat, bent širdyje, gali juos ištarti. Tai besąlygiškos tėviškos ar motiniškos meilės laidas – kad ir koks tas tavo vaikas bebūtų, kad ir ką galbūt būtų kartais prikrėtęs, bet jis tau visada buvo ir bus brangus.

Cituodamas tuos žodžius Katedroje per pamokslą, kunigas prisiminė ir kitą Biblijos vietą – Jėzaus gundymą dykumoje (Mt 4, 1-11). Velnias daugmaž sako: jei esi Dievo sūnus, tai (tai įrodydamas) padaryk tą ir tą. Štai. Jei esi (teigi esąs tas ir tas), tai įrodyk, padarydamas tai, ko reikalauju. Kitaip aš tavęs tokiu nelaikysiu/nemylėsiu/negerbsiu ir t.t.

Jei esi krikščionis, tai visada turi atsukti kitą žandą ir leistis išnaudojamas ar niekinamas, net jei tai grėstų tavo gyvybei, saugumui ar orumui.

Jei esi patriotas, tai nekritikuok šios vyriausybės, nes kitaip būsi Putinui dirbantis vatnikas (visas kitas vyriausybes kritikuoti buvo galima, tai daugybę kartų su pasimėgavimu ir uolumu darė ir patys būsimieji šios vyriausybės nariai, bet dabar šiukštu! Draudžiama! Ir kodėl tik Putinui dirbantis – argi pasaulyje nėra kitų valstybių (jų net virš 200), kurioms būtų galima „dirbti“? Juokauju, žinoma).

Jei myli Ukrainą, tai apsivyniosi jos vėliava ir apvyniosi ja viską, ką tik matai aplinkui, nes kitaip… žinoma, pasirodysi tarnaująs Putinui ir remiantis jo beprotišką karą – negi gali būti kitaip?!.

Jei…, tai… Klaidingos alternatyvos, kurioms neleidžiama turėti jokių kitų alternatyvų. Šėtoniška manipuliacija. Primityvi, bet veiksminga kaip išaštrintas skustuvas prie gerklės.

Kai vėl išgirsime „jei…, tai“, prisiminkime, kas yra šios logiškai klaidingos konstrukcijos autorius.

Kaskart, kai išgirstame šitą pasirinkimo laisvę atimantį „jei, tai…“, turėtume sunerimti. Tačiau, atpažinę tokią iššūkio ir atsako manipuliaciją, galime atsakyti: aš neprivalau tau aiškinti ar juolab teisintis, kas esu ir ką darau. Tai tik mano sąžinės reikalas. Ir Dievo. Išskyrus tuos atvejus, jei daryčiau nusikaltimą, bet tam yra teisėsauga. Juolab neprivalau pasiduoti tavo reikalavimams ar spaudimui įrodinėti, koks esu ar nesu. Tai tu, būk malonus, įrodyk, kad yra, kaip teigi ar kuo kaltini. Tik totalitarinėse visuomenėse kaltinamasis neša savo nekaltumo įrodinėjimo naštą, normaliose šalyse yra atvirkščiai.

Dievas mato ir žino mane ir mano darbus. Ir gerus, ir blogus. Jis man Tėvas, mokytojas, patarėjas ir teisėjas. Ne tu.

Ne viskas, kas daroma gero, turi būti iškabinta ant stogų, rodoma per elertė ar skelbiama feisbuke, pridedant dvidešimt tai įrodančių nuotraukų. Geri darbai daromi tyliai, nesiafišuojant. Jais nesiekiama ir atlygio ar apdovanojimų. Neprivalu kam nors duoti ataskaitų apie Ukrainai ar kam kitam suteiktą pagalbą, nebent būtum atitinkama valstybės institucija, tam naudojanti mokesčių mokėtojų lėšas, ar labdaros organizacija, renkanti žmonių pinigus.

Tas viešas varžymasis, kas labiau „parems“ Ukrainą, išsikabinęs kuo daugiau jos simbolių vietoje savųjų ir susirinkęs kuo daugiau palaikymo balų savo asmeninio ar kolektyvinio ego patenkinimui – žiūrėkite, aš teisingoje pusėje! – jau darosi koktus. Ukraina čia tik aktualus pavyzdys, kaip tai veikia ir kaip bet kurią, net ir pačią kilniausią idėją, galima, liaudiškai tariant, supaškūdinti. Tikrieji rėmėjai ar labdariai tiesiog dirba be reklamos, pripažinimo siekio ar reikalaujamų pagyrų. Jų dešinė nežino, ką daro kairė (čia vėl iš Biblijos). Nebent tiesiog santūriai informuodami, kur ir kaip būtų galima kitiems prisidėti. Jais galima žavėtis, gerbti, bet jiems to nereikia, jų tikslas – kitas.

Dabartinę demonstratyvios ukrainofilijos isteriją ir ją lydinčią priešų medžioklės paranoją, apie kurią rašiau anksčiau, matyt, sąlygoja instinktyvi baimė šiais neramiais ir nesaugiais laikais išsiskirti iš bandos.

E. Frommas kažkada aprašė skirtį tarp „turėti“ ir „būti“. Turėti atjaučiančio, teisingo ir, svarbiausia, lojalaus piliečio įvaizdį ir reputaciją nėra tas pats, kas iš tiesų būti atjaučiančiu, teisingu ir lojaliu savo valstybei, net jei tai kam nors nepatiks, ar kažkas to nesupras. O svarbiausia – lojaliu tiesai, kad ir kaip tai atrodytų iš šalies.

Parašykite komentarą