Neįgalumas…

Eugenijus Stravinskas

Dažnai uždaviau sau klausimą, ar protiškai neįgalūs žmonės yra nelaimingi, ar vistik, savo ruožtu, – laimingi, nes jie paprasčiausiai nežino, kad jie nelaimingi. Ypač didelę pagarbą jaučiau tokių žmonių tėvams, kurie aukojo savo gyvenimą dėl protiškai (ir dažniausiai fiziškai) neįgalių savo vaikų. Keistai skamba „savo vaikų“, kai tam vaikui virš 50 metų, o mama jau žila senutė, bet dar vis einanti, skubanti, lankanti savo neįgalų sūnų, kuris gyvena tam tikroje grupėje su kitais devyniais neįgaliais žmonėmis, atitinkamuose namuose. O kodėl jis toks, jos sūnus? – Todėl, kad ji, būdama jauna moterimi, ką tik pasibaigus antrajam pasauliniam karui, nuėjo pas daktarą, skaudant pilvui. Daktaras paėmė ir peršvietė ją rentgeno spinduliais, ieškodamas ligos. Ir ką gi, moteris buvo nėščia. Pasekmės aiškios: neįgalus vaikas. Bet ne apie tai kalba.

Praradau bent kokią baimę tokiems žmonėms. Turbūt galėčiau parašyti visą knygą apie juos, bet gal kada nors… ne dabar. Kalbu daugiau apie žmones, kurie turi pirmiausia protinį neįgalumą, o dažniausiai dar ir fizinį. Pastarasis pasireiškia irgi labai įvairiai – nebylystė, kurtumas, paralyžius, aklumas, epilepsija, autizmas, Dauno sindromas ir t.t., ir pan.

Praleidau daugiau kaip dešimt metų tokių žmonių tarpe, bedirbdamas su jais, juos prižiūrėdamas. Kartu išgyvenome daug gražių, bet ir sunkių akimirkų. Man tie žmonės tapo labai artimi. Būdamas su jais, praradau kontakto su kitu žmogumi baimę (arba nejaukumo jausmą), nes neįgalieji to apsikabinimo ar rankos paspaudimo dažniausiai labai geidžia – kaip maži vaikai. Manęs nepykina, kai žmonėms bėga seilės bevalgant ar jie pastoviai springsta… Žmogaus nuogumas šioje aplinkoje ir gamtinių reikalų atlikimas irgi visai kitaip traktuojamas, negu „normalių“ žmonių tarpe. O kaip jie džiaugiasi ir kaip graudžiai lieja ašaras… Tikrai nebijau šio palyginimo – kaip maži vaikai.

Ir Jūs nebijokite tokių žmonių. Jie tikrai nenori niekam blogo. Nebijokite ištiesti ranką, kai Jums bus ištiesta. Neišsigąskite, jei Dauno sindromą turintis žmogus norės Jus apkabinti. Jie irgi žmonės. Jiems reikia kito žmogaus, žmogiškos šilumos. Sutikę tokį žmogų, nesukite akių į šalį, bet paprasčiausiai nusišypsokite jam ir pamokite ranka…

_____________________________________________________________

Devynerius metus dirbau suaugusių neįgalių žmonių grupėje. Joje buvo dešimt žmonių – du vyrai ir aštuonios moterys. Kiekvienas turėjo savo kambariuką. Kiekvienas iš jų buvo ypatingas žmogus.

Viena 60-metė, vardu Ingrid, labai mėgo savo lėlę: nešiojosi vis ant rankų, kaip mažą vaiką. Vistiek turbūt motiniški instinktai kažkur giliai joje snūduriavo. Nors Ingrid ir nekalbėjo, bet buvo tikrai linksmo būdo. Mėgdavo praeinačiam vyrui, darbuotojui, per užpakalį pakštelti… ir spiegdavo iš džiaugsmo, kai tas jai nepiktai, juokais pagrūmodavo.

Bärbel mėgo piešti, padėti savo draugei Verėnai visur ir visada, kur tik tai pagalbos prisireikdavo. Verėna sėdėjo invalido vežimuky – buvo tokia nuo gimimo. Bärbel vadindavo mane labai mielai – papa Gėnijuš. Ji turėjo Dauno sindromą ir buvo vyresnė už mane. Bet jau tokia miela. Dar ji labai mėgdavo nuoga išsirengusi stovėti prieš langą…

Gudrun, irgi turinti Dauno sindromą, mezgė. Ji mezgė šaliką ir niekaip jo nepabaigdavo – taip visus devynerius metus, kiek aš ten toje grupėje praleidau. Manau, kad ir dabar ji dar tebemezga…

Christa buvo vadovė iš prigimties. Be jos žinios grupėje niekas nevyko. Jeigu kas nors ko nors nežinojo, reikėjo tik paklausti Christos. Ji viską žinojo. Bet kai būdavo griaustinis ir žaibuodavo, kad ir giliausią naktį, Christa inkšdavo iš baimės, stovėdama prie budinčio darbuotojo durų ir neidavo į savo kambarį, kol jos neapramindavai. Ant sienos prie jos kambario kabojo plakatas su užrašu: „Tvarka yra pusė gyvenimo, bet aš gyvenu kitoje pusėje.“ Ir iš tikrųjų žodis „tvarka” jai buvo svetimas.

Brunhilde – didžiausia alaus mėgėja. Jos apsikabinimų ir jos ženklų kalbos, jos beprotiško, minutes besitęsiančio juoko niekuomet nepamiršiu.

Išmaišiau su tais žmonėmis Vokietiją. Buvome Lenkijoje, aplankėme Austriją, Čekiją, Daniją. Kiek mes visko gražaus išgyvenome, pamatėme, patyrėme! Esu ir keletą filmų sukūręs apie grupės atostogas. Plaukėm ne kartą Dunojumi, Reinu… vaišinomės restoranuose, lankėm koncertus…

Autoriaus asmeninio archyvo nuotrauka

Parašykite komentarą